Yra akimirka, kurią pažįsta kiekvienas, praradęs šunį: grįžtate namo, raktas sukasi spynoje, ir pusę sekundės laukiate nagų kaukšėjimo grindimis. Tada prisimenate. Ir koridorius tylus, kaip dar niekada nebuvo.
Šis tekstas nėra patarimų knyga iš aukšto. Jame surinkta tai, ką gedintys vėl ir vėl apibūdina kaip naudinga, ir tai, ką pirmąsias savaites norėtųsi būti perskaičius anksčiau. Daugiau tekstas negali, ir mažiau neturėtų bandyti.
Kodėl šis gedulas toks gilus
Šuo dalyvauja visame. Jis pažįsta jūsų blogus rytus, ligas, išsiskyrimus, persikraustymus. Jis matė jus daugiau valandų per dieną nei dauguma žmonių jūsų gyvenime. Kai jis išeina, netenkate ne augintinio, o savo gyvenimo liudininko. Ir ritmo: kėlimosi, pasivaikščiojimų, šėrimo, vakaro ritualo. Staiga dieną atsiranda tuštumų, į kurias vis įkrentate.
Prie to dažnai prisideda tai, ko gedulas dėl žmonių neturi: sprendimas. Daugelis mūsų turėjo patys pasirinkti laiką. Šį jausmą, kad nutraukėte gyvybę padarui, kuris jumis pasitikėjo, sunku nešti. Net jei tai buvo teisinga. Kaip tik todėl, kad buvo teisinga.
Gedulas, kurio niekas nepriima rimtai
„Juk tai tebuvo šuo.“ Kas yra girdėjęs šį sakinį, žino, kaip jis jaučiasi. Šiam gedului nėra specialių atostogų, atvirukų užuojautai lentynoje, vos kokių ritualų. Tikimasi, kad pirmadienį vėl funkcionuosite. Tai daug ką apsunkina, nes žmogus gėdijasi savo jausmų.
Todėl iš anksto: jūsų gedulas pagrįstas. Jis ne perdėtas, ne vaikiškas, ne ženklas, kad nesusitvarkote su savo gyvenimu. Tai kaina už santykį, kuris jus kasdien darė laimingus.
Kas padeda pirmąsias savaites
- Nesutvarkyti iš karto. Dubenėlis, guolis, pavadėlis prie durų. Vieniems jų reikia dar savaites, kiti sutvarko pirmą dieną. Abu variantai teisingi. Padarykite, kai būsite pasiruošę, o ne kai kiti to tikisi.
- Vis tiek eiti į pasivaikščiojimą. Daugelis apibūdina, kad pasivaikščiojimas be šuns nepakeliamas, ir kartu padeda. Kūnas pažįsta kelią. Kartais lengviau verkti pakeliui nei namuose.
- Pasakoti. Susiraskite žmonių, kurie supranta. Kitus šunų šeimininkus, forumą, draugą, kuris pats gedėjo. Pasakokite istorijas, ir juokingas. Diena, kai jis nukniaukė kepsnį. Nutikimas su ežiu.
- Įvardyti kaltės jausmą. Beveik visi jį turi. Per vėlai pas veterinarą, per anksti nusprendė, nebuvo šalia. Ištarkite jį garsiai. Dažniausiai jis tirpsta, kai išgirstate jį garsiai ir suprantate, kad veikėte iš meilės.
- Įtraukti vaikus. Vaikai gedi kitaip, dažnai bangomis, su žaidimais tarpuose. Pasakykite jiems tiesą paprastais žodžiais. Ne „užmigo“, tai kelia baimę miegoti. Leiskite nupiešti paveikslą, uždegti žvakę, parašyti laišką.
Vaivorykštės tiltas
Vaivorykštės tilto, prie kurio laukia mūsų gyvūnai, vaizdas kai kam yra kičas, o daugeliui paguoda. Jis kilęs iš eilėraščio, kurio kilmė iki galo neaiški, ir per metus tapo savotiška bendra gedinčiųjų kalba. Jei jums tai padeda, naudokite. Jei ne, kito vaizdo nereikia. Pakanka, kad jis buvo.
Prisiminimai, kurie lieka
Kažkada, dažniausiai po savaičių, kartais po mėnesių, ateina diena, kai žiūrite į nuotrauką ir pirmą kartą šypsotės, o ne verkiate. Tai akimirka, kai prisiminimas pradeda guosti. Daugelis tada nori ko nors išliekamo: albumo, paveikslo ant sienos, letenos atspaudo, kurį padarė veterinaras.
Portretas iš senos nuotraukos yra viena iš galimybių, ir nuotrauka neturi būti gera. Sujudinta, grūdėta, dešimties metų senumo: atsiųskite ją mums, sąžiningai pasakysime, kas iš jos gali išeiti, o rezultatą pamatysite prieš spausdinimą. Keisti nieko nekainuoja. Be spaudimo ir ne anksčiau, nei norite patys.
Kai ateis laikas: paveikslas medinėje rėme stovi ramiau ant sienos nei blizgus spaudinys, o atminimo paveiksle kaip tik tai dažnai ir yra esmė. Šunų portretų yra ir kaip plakatų, ant drobės ir ant akrilinio stiklo.
Naujas šuo?
Klausimas ateina anksčiau, nei manote, dažnai iš kitų. Teisingo atstumo nėra. Kai kuriems reikia metų, kiti po savaičių atsiveda naują šunį, ne kaip pakaitalą, o todėl, kad namai be šuns nėra namai. Naujas šuo bus kitoks. Jis nepakeis senojo, ir neturi to daryti. Jis gaus savo skyrių.
Jei šiuo metu esate pačiame viduryje: taps lengviau. Ne todėl, kad jį pamirštate, o todėl, kad jo kada nors nebe trūksta, o jis yra. Tame, kaip kalbate apie šunis. Žvilgsnyje, kurį metate kiekvienam gatvės labradorui. Jis jus suformavo. Tai lieka.
Prisiminimui: atminimo paveikslas ant medžio.
Skaitykite toliau
- Gyvūno portretas dovanai: vienas būdas išsaugoti prisiminimą
- Senas šuo, naujos taisyklės: gražiai išgyventi laiką iki to
- Šunų nuotraukos pačiam: kol dar yra laiko nuotraukoms
