Yra akimirka, pažįstama kiekvienam, netekusiam šuns: grįžti namo, raktas pasisuka spynoje ir pusę sekundės lauki nagų kaukšėjimo į grindis. Tada prisimeni. O prieškambaris tylus kaip niekada.
Šis tekstas nedalija pamokymų iš aukšto. Jame surinkta tai, ką gedintys vis mini kaip padedantį, ir ką pirmomis savaitėmis norėtųsi būti perskaičius anksčiau. Daugiau tekstas negali, mažiau neturėtų mėginti.
Kodėl šis gedulas toks gilus
Šuo dalyvauja visur. Pažįsta blogus tavo rytus, ligas, išsiskyrimus, persikraustymus. Per dieną matė tave daugiau valandų nei dauguma tavo gyvenimo žmonių. Jam išėjus netenki ne vien augintinio, bet savo gyvenimo liudininko. Ir ritmo: kėlimosi, pasivaikščiojimų, šėrimo, vakaro ritualo. Staiga dienoje atsiveria tuštumos, į kurias vis įkrenti.
Dažnai prisideda tai, ko nebūna gedint žmogaus: sprendimas. Daugeliui teko patiems nuspręsti laiką. Jausmą, kad užbaigei tavimi pasitikėjusios būtybės gyvenimą, sunku pakelti. Net jei tai buvo teisinga. Ypač todėl, kad buvo teisinga.
Gedulas, kurio niekas nevertina rimtai
„Juk tai buvo tik šuo.“ Girdėjęs šį sakinį žino, kaip jis žeidžia. Šiam gedului nėra specialių atostogų, užuojautos atvirukų lentynoje, beveik jokių ritualų. Tikimasi, kad pirmadienį vėl veiksi kaip įprastai. Tai daug ką apsunkina, nes imi gėdytis jausmų.
Todėl pirmiausia: tavo gedulas teisėtas. Jis nėra perdėtas, vaikiškas ar ženklas, kad nesusitvarkai su gyvenimu. Tai ryšio, kasdien dariusio tave laimingą, kaina.
Kas padeda pirmomis savaitėmis
- Neskubėk visko sutvarkyti. Dubenėlis, guolis, pavadėlis prie durų. Vieniems jų reikia dar savaites, kiti padeda jau pirmą dieną. Abu pasirinkimai teisingi. Daryk tada, kai būsi pasirengęs, o ne kai to tikisi kiti.
- Vis tiek išeik pasivaikščioti. Daugelis sako, kad pasivaikščiojimas be šuns nepakeliamas ir kartu padeda. Kūnas pažįsta kelią. Kartais lengviau verkti einant nei namuose.
- Pasakok. Rask suprantančių žmonių. Kitus šunų šeimininkus, forumą, draugą, kuris pats gedėjo. Pasakok istorijas, net juokingas. Dieną, kai pavogė kepsnį. Nutikimą su ežiu.
- Įvardyk kaltę. Ją jaučia beveik visi. Per vėlai pas veterinarą, per anksti nuspręsta, nebūta šalia. Ištark tai. Dažnai jausmai atslūgsta išgirdus garsiai ir supratus, kad veikta iš meilės.
- Įtrauk vaikus. Vaikai gedi kitaip, dažnai bangomis, tarp jų žaisdami. Pasakyk tiesą paprastais žodžiais. Nesakyk „užmigo“, tai kelia baimę užmigti. Leisk nupiešti paveikslą, uždegti žvakę, parašyti laišką.
Vaivorykštės tiltas
Vaivorykštės tilto, prie kurio laukia mūsų gyvūnai, vaizdinys vieniems saldus, daugeliui guodžiantis. Kilo iš eilėraščio, kurio kilmė ne visai aiški, ir per metus tapo savotiška bendra gedinčiųjų kalba. Jei padeda, naudok. Jei ne, nereikia kito vaizdinio. Pakanka, kad jis buvo.
Išliekantis prisiminimas
Kada nors, dažniausiai po savaičių, kartais po mėnesių, ateina diena, kai žiūrėdamas į nuotrauką pirmą kartą šypsaisi, o ne verki. Tai akimirka, kai prisiminimas ima guosti. Daugelis tada nori ko nors išliekančio: albumo, paveikslo ant sienos, veterinaro padaryto letenos atspaudo.
Portretas iš senos nuotraukos viena galimybė. Pakanka telefonu darytos nuotraukos, bet veidas turi būti ryškus. Jei nuotrauka sena ar maža, vis tiek pabandyk: atsiųsk, atvirai pasakysime, ką galima sukurti, o rezultatą pamatysi prieš spaudą. Motyvą koreguojame tol, kol būsi patenkintas. Be spaudimo ir ne anksčiau, nei pats norėsi.
Kai ateis laikas: paveikslas mediniame rėmelyje ant sienos atrodo ramiau už blizgų spaudinį, o atminimo paveikslui dažnai kaip tik to reikia. Šunų portretai taip pat siūlomi kaip plakatas, ant drobės ir akrilinio stiklo.
Naujas šuo?
Klausimas iškyla anksčiau, nei manai, dažnai jį užduoda kiti. Tinkamo laiko tarpo nėra. Vieniems reikia metų, kiti po savaičių parsiveža naują šunį, ne kaip pakaitalą, o todėl, kad namai be šuns nėra namai. Naujas šuo bus kitoks. Senojo nepakeis ir neturi pakeisti. Jam skirtas savas skyrius.
Jei dabar išgyveni sunkiausią laiką: palengvės. Ne todėl, kad pamirši, o todėl, kad kada nors jo ne tik trūks, bet ir jausi jį esant. Tame, kaip kalbi apie šunis. Žvilgsnyje, kurį meti kiekvienam labradorui gatvėje. Jis tave pakeitė. Tai išlieka.
Atminimui: atminimo paveikslas ant medžio.
Jei pas tave dar gyvena vyresnis šuo, mūsų puslapyje Knygos rasi „Alter Hund, gute Jahre“ (knyga vokiečių kalba), apie vėlyvuosius bendrus metus.
Skaityk toliau
- Padovanok gyvūno portretą: būdas išsaugoti prisiminimą
- Senas šuo, naujos taisyklės: gerai pasirūpink ankstesniu laikotarpiu
- Fotografuok šunį pats: kol dar yra laiko nuotraukoms
